Pernaravos pagrindinės mokyklos mokytojos
Loreta Andrulienė ir Rita Andriuškevičienė
„Jos gyvenimas – tai kilnių ir gražių darbų knyga“
Rugsėjo 16 d. Pernaravoje buvo pagerbta šio krašto šviesuolė, pedagogė, tautosakininkė, tautinio atgimimo veikėja Jadvyga Juškytė (1869-1948). Šį pagerbimą inicijavo tolimas Jadvygos giminaitis Kastytis Vyšniauskas (jo senelis ir Jadvyga Juškytė buvo antros eilės pusbroliai), iš pagrindų atnaujinęs J.Juškytės kapavietę ir norėjęs ją pašventinti.
Šventė prasidėjo Pernaravos Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje, šv. Mišias aukojo Josvainių ir Pernaravos klebonas Edvinas Rimavičius. Bendroje maldoje už mūsų krašto šviesuolę meldėsi kapavietės fundatorius Kastytis Vyšniauskas, svečiai iš Kauno, Raseinių, Ariogalos, Josvainių, Kėdainių, Pernaravos ir Kėdainių šauliai, miestelio ir jo apylinkių gyventojai, seniūnijos darbuotojai, Pernaravos pagrindinės mokyklos mokytojai ir mokiniai.
Po šv. Mišių visi rinkosi į kapines prie atnaujintos Jadvygos Juškytės kapavietės, kurią pašventino Josvainių ir Pernaravos klebonas Edvinas Rimavičius. Mokytojas Vytautas Vaidotas trumpai apžvelgė J.Juškytės nuopelnus Lietuvai ir Pernaravai. Iš Šiaulių atvyko kapavietę projektavęs žinomas architektas Darius Jakubauskas. Savo kalboje jis pažymėjo, kad „J.Juškytė kaip meteoras praskriejo per 19 a. pab. 20 a. pr. kultūrą ir grįžo pilku akmenėliu pas savo tėvus – Joną ir Mariją Juškevičius. Tokia ir buvo projekto idėja, kad tėvai ir dukra ilsėtųsi po vienu akmeniu.“ Iš tikrųjų į atnaujintą kapavietę, prie Jadvygos tėvams skirto paminklo, skoningai įsilieja viduryje granito plokščių stūksantis lietuviškas lauko akmenėlis, kuris tarsi simbolizuoja J.Juškytės lietuviškumą ir paprastumą, o ilgaamžės granito plokštės - laiko nesunaikinamą Pernaravos šviesuolės indėlį į Lietuvos kultūrą ir istoriją.
Kėdainių ir Pernaravos šauliai savo dalyvavimu pagerbė J. Juškytę, kuri Pernaravoje įsteigė šaulių būrį ir kurį laiką jam vadovavo, kalbą prie jos kapo pasakė buvęs Pernaravos šaulių vadas Jonas Matulis.
Buvo gera matyti nemažą būrį žmonių, dalyvavusių atnaujintos Jadvygos Juškytės kapavietės šventinime, o juk jos laidotuvėse (1948 m.) dalyvavo tik keletas žmonių. Pačios Jadvygos prašymu, į paskutinę kelionę ji keliavo aprengta šaulės uniforma, todėl jos laidotuvėse, bijodami sovietinės valdžios, negalėjo dalyvauti nei mokytojai, nei mokiniai.
Iš kapinių svečiai rinkosi į Pernaravos pagrindinę mokyklą, sugiedojo „Tautišką giesmę“, visus susirinkusiuosius pasveikino mokyklos direktorius Antanas Kišonas, pasidžiaugęs, kad Pernaravos žemė išaugino tikrą Lietuvos patriotę, visuomenės veikėją, pedagogę J.Juškytę, kuri sulenkėjusį Pernaravos kraštą kėlė iš tamsos.
Pernaravos pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Loreta Andrulienė, kuri jau daugelį metų po kruopelytę renka medžiagą, susijusią su Pernaravos kraštu ir jo žymiais žmonėmis, pasidžiaugė, kad apie mūsų šviesuolę J. Juškytę rašoma A. Butkuvienės knygoje „Garsios Lietuvos moterys“ (2008 m.), pasakojimas apie ją vadinasi „Gyvenusi Lietuvai“. Pasak A. Butkuvienės, „Visuomeninės moterų veiklos Lietuvoje pirmeivės buvo Gabrielė – Petkevičaitė Bitė ir Jadvyga Juškytė. Bitės veikla šiandien visuomenei žinoma, tuo tarpu Juškytės vardas gerokai išdilęs iš mūsų istorinės atminties, ji daugiau atsimenama kaip pedagogė. O juk tai viena aktyviausių tautinio atgimimo darbštuolių <...>.
Mokytoja L. Andrulienė papasakojo, jog pradžią jos darbui davė didžiulis atradimas: pažintis su moterimi, kuri padėjo savo anytai (Sofijai Bernotavičienei, J.Juškytės krikštadukrai) prižiūrėti J.Juškytę paskutiniaisiais dvejais jos gyvenimo metais. Tai Valė Bernotavičienė, dabar gyvenanti Raseiniuose. 1946 metų lapkričio mėn. ji padėjo pervežti apleistą, alkaną ir sušalusią, nebepasikeliančią iš lovos senutę Jadvygą į krikštaduktės namus Milvydų kaime. Tuomet ir perdavė J.Juškytė jaunajai Bernotavičienei įvyniotą į ryšulėlį mažą nuotraukų albumą, pasakiusi, kad gal kada nors kam nors jo dar prireiks. Didžiulės pagarbos verta Valė Bernotavičienė, išsaugojusi šį albumą daugiau kaip 60 metų, o juk neramiais pokario metais pati turėjo bėgti iš Pernaravos viską palikusi, tačiau albumo nepaliko, išsaugojo. Gerb. V. Bernotavičienė prieš 63 m. dalyvavo J.Juškytės laidotuvėse (dabar jau vienintelė to įvykio liudininkė) ir labai smagu, kad galėjo dalyvauti jos pagerbimo šventėje. Viešnia pasidžiaugė išskirtinai skoningai sutvarkyta Jadvygos kapaviete, papasakojo tai, ką prisimena apie šią šviesią asmenybę.
Komentuodama nuotraukų rinkinį, pavadintą „Atverskime Jadvygos Juškytės nuotraukų albumą“, mokytoja Loreta plačiau supažindino su J.Juškytės asmenybe ir jos nuveiktais darbais. Komentuojant nuotraukas, buvo papasakota Pernaravos dvaro istorija, supažindinta su Jadvygos tėvais, giminaičiais, žymiais to meto žmonėmis, bendravusiais su Jadvyga (Vaižgantu, P. Višinskiu, G. Petkevičaite -Bite, Žemaite ir kt.), buvo apžvelgtas J.Juškytės dalyvavimas visuomeninėje veikloje, parodytos jos paruoštos ir išleistos knygos, papasakota apie jos pedagoginę veiklą, kuri prasidėjo, kai mergaitei buvo tik 12 metų. Pasakojimą paįvairino lietuvių liaudies dainos, kurias Pernaravos krašte užrašė J.Juškytė, o jas padainavo mokytoja Rita Andriuškevičienė ir buvusi mūsų mokyklos mokinė Karolina Dauparaitė. Mokytoja Rima Samoškienė vaizdžiai papasakojo sakmes apie Pernaravos laumes ir velnius, kurias J. Juškytė girdėjo vaikystėje. Skaitovai Greta Andriuškevičiūtė, Gabrielė Jacikaitė, Karolina Dauparaitė ir Tadas Jacikas skaitė laiškų, skirtų Jadvygai ir jos rašytų Vaižgantui, P. Višinskiui ir kt. ištraukas.
Mokytoja L. Andrulienė papasakojo ne tik nuotraukų atsiradimo, bet ir kai kuriose iš jų esančių žmonių tapatybės nustatymo istoriją. Tokia istorija buvo papasakota apie J.Juškytės mokinę Stasę Dagienę (Bieliauskaitę). Pagerbti J.Juškytės iš Kauno atvyko jos sūnus, dimisijos kapitonas, Aleksandras Dagys. Svečias prisiminė, kaip jų šeima bendravo su mamos pirmąja mokytoja, kokį įspūdį ji jam, mažam vaikui, palikusi. S. Dagienė apie savo mokytoją yra rašiusi: „Jos gyvenimas – tai kilnių ir gražių darbų knyga. Kada aš klausaus jos pasakojimų iš gyvenimo anų laikų, kai lietuviui nei Aušra nešvietė, nei Varpas neskambėjo, tai atrodo, lyg verčiu tos knygos lapą po lapo ir kiekviename jų išskaitau vis daugiau ir daugiau tikros meilės ir pasišventimo savosios tautos žmonėms.“
1939 m. J.Juškytė rašė savo mokinei: „Mano miela, Stasele, šiandien nori mane iš Pernaravos išgyventi, išstumti. <...> sako – reiks man senai ir paralyžiuotai kraustytis. Prašyčiau tavo vyro [majoro Jokūbo Dagio. L.A.] <...>, kad nueitų pas poną Prezidentą. Jis mane žino. Tikiuos neleis skriausti.“ Atrodo, kad Jokūbui Dagiui pavyko padėti J.Juškytei ir jai nereikėjo palikti Pernaravos.
Graži mokytojos ir mokinės draugystė tęsėsi iki 1944 metų. A. Dagys išsaugojo Pernaravoje darytas nuotraukas, mokytojos laiškus jo mamai, atsiminimus apie Juodžius, gimtąjį mamos kaimą, ir visa tai perdavė mokytojai Loretai.
Švietimo skyriaus vyr. specialistas, kraštotyrininkas Rytas Tamašauskas 1994 m. kraštotyrinės ekspedicijos po Pernaravą metu dar suspėjo užrašyti visą pluoštą buvusių Jadvygos Juškytės mokinių atsiminimų apie savo mokytoją. R. Tamašauskas atvyko su dovanomis: iš Lietuvių kalbos instituto atvežė 1935 m. mokytojo P. Balčiaus, mokytojavusio Pernaravoje, užrašytus vietovardžius, kuriuos jam pateikė J.Juškytė.
Vaikystės atsiminimais apie mokytoją J.Juškytę pasidalino ir Gožių kaimo gyventoja Zuzana Kilčiauskienė bei iš to pačio kaimo kilęs mokytojas Vytautas Šulskis. Šių abiejų žmonių artimieji, praėjus kuriam laikui po laidotuvių, pasistengė, kad balto marmuro lentelė žymėtų J.Juškytės amžino poilsio vietą. Vytauto Šulskio tėtis Ambraziejus Šulskis (1895- 1994) savo atsiminimuose yra užrašęs, kad tuo pasirūpino kunigas Vaclovas Ramanauskas, kilęs iš Gožių kaimo (Zuzanos Kilčiauskienės brolis), J. Juškytės augintinis Juozas Pečiulis ir atsiminimų autorius Ambraziejus Šulskis. Rekonstruojant kapavietę, labai norėta išsaugoti šią lentelę, deja, nepavyko.
Pagerbti J.Juškytės atvyko ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja Silva Lengvinaitė. Mes esame dėkingi „Aušros“ muziejui už išsaugotą Sukilimo gedulo kryželį, kurį padarė Jadvygos tėtis Jonas Juškevičius savo būsimai žmonai ir Jadvygos mamai Marijai Šeliutaitei, kai 1863 m. sėdėjo kalėjime už sukilėlių palaikymą. Viešnia pažadėjo paieškoti medžiagos apie Jadvygą Juškytę, kai ji 1905-1912 m. grafų Zubovų pakviesta mokytojavo Ginkūnų ir Gubernijos mokyklose (Šiaulių r.).
Pernaravos seniūnas Artūras Gustas visos seniūnijos gyventojų vardu nuoširdžiai padėkojo Kastyčiui Vyšniauskui už atnaujintą Jadvygos Juškytės kapavietę. Pasak seniūno, tokie geri ir gražūs darbai įpareigoja pasitempti patiems, gražinti savo kraštą.
Pats naujausias atradimas J.Juškytės nuotraukų albume buvo tas, kad K.Vyšniauskas atpažino dvi mergaites, apsirengusias tautiniais drabužiais. Pasirodo, tai jo mama ir jos sesuo.
Į klausimą, kas paskatino padaryti tokią didžiulį ir gražų darbą, pagerbiant savo giminaitę Jadvygą, Kastytis Vyšniauskas atsakė, jog gegužės mėnesį atvykęs į Pernaravą ir pamatęs, kad pagrindinė gatvė pavadinta Jadvygos Juškytės vardu, suprato, jog jo giminaitė nepamiršta ir gerbiama, panoro ir pats prisidėti prie jos atminimo įamžinimo. Svečias dar prisimena senelę (taip vadina J.Juškytę), kuri, kai jis buvo mažas, atvykdavo pas juos į Kėdainius, papasakojo, ką jis pats atsimena apie Jadvygą ir ką jam pasakojusi mama.
Kastyčio Vyšniausko vardas yra įrašytas Tūkstantmečio knygoje, jo vardas išliks ir Pernaravos gyventojų atmintyje. Esame nuoširdžiai dėkingi gerb. Kastyčiui už didžiulį rūpestį, širdies dosnumą, parodytą pagarbą savo giminaitei, Pernaravos šviesuolei Jadvygai Juškytei. Toks jo poelgis turėtų būti pavyzdys mums visiems, juk ne kiekvienas ieškome savo tolimų giminaičių, kad galėtume pagražinti jų kapą.
1902 m. „Varpe“ buvo išspausdinta Jadvygos Juškytės pasaka „Erškėčių kelias“. Joje rašoma: „Istorijoje galima matyti lyg stebuklingoje liktarnoje ant tamsaus dugno šviesius paveikslus – tai žmonių geradarių eita erškėčių keliu. Žmogus, viską paaukavęs tėvynės labui – pasenęs ir sergąs, neturi kur galvą priglausti, neturi už ką duonos kąsnį nusipirkti. Pagaliaus miršta po svetimu stogu išskyrus knygų nieko nepalikdamas...“ Taip, būdama jauna, J. Juškytė rašė apie Simoną Daukantą ir nežinojo, kad šie žodžiai ateityje atspindės jos pačios gyvenimo saulėlydį...
Džiaugiamės, kad, praėjus daugiau kaip pusei amžiaus po J.Juškytės mirties, ši šviesi moteris prisiminta ir įvertinta. Taigi dėkojame visiems, savo dalyvavimu pagerbusiems Jadvygos Juškytės atminimą, ir visiems, prisidėjusiems prie šio renginio organizavimo.
(Straipsnis buvo išspausdintas 2011 m. spalio 25 d. „Kėdainių garse“)
